Šv. Jonas Kasianas V a. rašo: „Neturėtume vengti šv. Komunijos dėl to, kad laikome save nuodėmingais. Turime artintis prie jos dažniau, kad būtų pagydyta mūsų siela ir nuskaistinta dvasia, tačiau artinkimės su tokiu nusižeminimu ir tikėjimu, kad, laikydami save nevertais, dar labiau trokštume vaistų savo žaizdoms išgydyti.“ 

Deklaracija „Dignitas infinita“ perima ir toliau rutulioja iškreiptą, arba klaidingą, žmogaus orumo sampratą, kuri buvo iškelta Vatikano II Susirinkime ir patvirtinta deklaracijoje apie religinę laisvę „Dignitatis humanae“.

Ištrauka iš vysk. Pranciškaus Petro Būčio knygos „Trumpa apologetika"

Galėtume sakyti, kad Velykos yra šventosios liturgijos paslapčių viršūnė. Kiekvienas, kam teko laimė visu protu ir širdimi pasinerti į Velykų paslapties pažinimą ir meilę, pasiekė patį antgamtinio gyvenimo centrą. Todėl mūsų šventoji Motina Bažnyčia, atsižvelgdama į mūsų silpnumą, kiekvienais metais mus iš naujo tam rengia. 

Ką tikintieji turi daryti tą akimirką, kai, anot pop. Grigaliaus Didžiojo, pats „dangus atsiveria“? Kaip reikėtų dalyvauti šv. Mišiose, kad gautume kuo daugiau dvasinės naudos ir įvykdytume savo ketveriopą pareigą Dievui?

Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinio vyresniojo kun. Davide Pagliarani‘o paskaita žurnalo „Courrier de Rome“ surengtame XVII Teologiniame kongrese Paryžiuje, 2024 m. sausio 13 d.