Clicks43
lt.news

Pranciškus: dar vienas Apologia Pro Pontificatu Suo?

Pranciškus savo Petro ir Pauliaus homiliją (birželio 29 d.) apibūdino dviem antraštiniais žodžiais „vienybė“ ir „pranašystė“.

Homilija pateikia aiškią minčių seką, o tai pagirtina retenybe tarp vyskupų homilijų.

Pranciškus pastebi, kad Bažnyčia pradėjo melstis, kai Erodas suėmė Petrą: „Niekas neužgauliojo Erodo ir mes esame taip įpratę užgaulioti tuos, kurie vadovauja“.

Iš to popas pateikia išvadą, kad krikščionims skųstis yra „beprasmiška“. Savo ruožtu nepateisindamas konteksto, jis pereina nuo Erodo į Petrą: „Buvo priežasčių kritikuoti Petrą, bet niekas jo nekritikavo“.

Jis paaiškina: „Jei Petras būtų buvęs atsargesnis, mes nebūtume atsidūrę tokioje situacijoje.“

Pranciškaus homilija tampa jo pontifikato atsiprašymu: „Jie nekalbėjo apie Petrą už jo nugaros; jie kalbėjo su Dievu.“

Todėl Pranciškus siekia „apsaugoti mūsų vienybę“ malda „Melskimės už tuos, kurie valdo!“ – susidaro įspūdis, kad tikintieji iš esmės turėtų užsičiaupti („melstis“), susidurdami su iš Romos kilusiais užgauliojimais.

Tuomet Pranciškus kalba apie „pranašystes“, kurios, pasak jo, gimsta „kai tik leidžiame Dievui mesti mums iššūkį“. Šis apibrėžimas klaidina: pranašystė gimsta, kai pranašas gauna žodį iš Dievo ir jį skelbia.

Pranciškus pasiduoda savo mantrai sakydamas, kad pranašystės „nėra“ tai, kas mums rūpi „nieko nesakant ir viską kontroliuojant“, bet „kai Evangelija apverčia tikrumą“, kai „kažkas yra atviras Dievo netikėtumams“. Pranciškus sumišo: Evangelija panaikina netikrumą.

Jei Pranciškus tiki savo homilija, kodėl tada jis yra toks kontrolę mėgstantis pakvaišėlis, kuris negailestingai pašalina visus, kurie abejoja jo „tikrumu“?

#newsGnjkaqdzev