Martinas Mosebachas: Katalikų menas rodo lėles be akių
Pasak Mosebacho, po vadinamojo "Apšvietos" menininkai atsisakė mokymų, kaip tapyti sakralinį meną, ir atsisakė laikytis sakralinio meno tradicijos. Jie "priėmė teologiją, kuri Evangeliją ištirpdė abstrakčioje filosofinėje ar pasaulietinėje politinėje plotmėje".
Toks menas atitiko "Bažnyčią, kuri vis labiau artėjo prie areliginės dvasios". Tuo tarpu daugeliui menininkų [ir dvasininkų] net kryžius tapo "per daug įkyrus" ir "pernelyg bauginančiai kvepia krauju ir auka".
Mosebachas atkreipia dėmesį į pagrindinę problemą: dvasininkai nebežino, kaip bendrauti su Jėzumi Kristumi, antruoju Trejybės asmeniu.
Jei daugelis vyskupų ir kunigų nežino, kaip elgtis su Bažnyčios tradicija, ypač su ankstyvosios krikščionybės noru perduoti autentišką Jėzaus atvaizdą, "kaip galima tikėtis iš menininkų ko nors kito, išskyrus silpnai nupieštus lavonus ar priešais kryžius pastatytas lėles be akių?"
AI vertimas