Sodoma Supplicans: Pranciškus veda save ad absurdum
Pranciškus tvirtino, kad jo sugalvotas [pseudo] palaiminimas tiems, kurie praktikuoja homoseksualumą, yra būdas parodyti "Viešpaties ir Bažnyčios artumą" visiems tiems, kurie "įvairiose situacijose" [= mirtinoje nuodėmėje] prašo pagalbos tęsti - kartais pradėti - tikėjimo kelionę. Iš tikrųjų [pseudo] palaiminimas rodo artumą velniui ir padeda tęsti kelionę į pragarą.
Jis sakė susirinkusiesiems, kad nori pabrėžti du dalykus:
- "Pirma, kad šie [pseudo] palaiminimai, nepriklausantys jokiam liturginiam kontekstui ir formai, nereikalauja moralinio tobulumo, kad būtų priimti." Tai šiaudinis argumentas, nes joks palaiminimas nereikalauja "moralinio tobulumo".
- "Antra, kai spontaniškai kreipiamasi į porą prašant palaiminimo, palaiminama ne sąjunga, o tiesiog žmonės, kurie kartu pateikė prašymą." Tai tikrovę neigiantis argumentas, kuriam prieštarauja faktas, kad Pranciškus vis dėlto jautė poreikį paskelbti tekstą "Sodomia supplicans".
Pranciškus pats save privedė ad absurdum, pridurdamas, kad svarbiausia yra "ne sąjunga" ("pora"), bet žmonės, "žinoma, atsižvelgiant į kontekstą, jautrumą, vietas, kuriose žmonės gyvena, ir tinkamiausius būdus".
Būtent dėl šių žmonių [= neatgailaujančių svetimautojų ir homoseksualų], jų "konteksto", jų "jautrumo" ir jų "vietų" neįmanoma jų "palaiminti", nes jie ieško ne atsivertimo, bet patvirtinimo savo ydose.
Vaizdas: © Mazur/catholicnews.org.uk, CC BY-NC-ND, AI vertimas
