Pranciškus tikėjimo išsaugojimą vadina „gunda“

Pranciškus per Vasario 2-osios Žvakių šventę pristatė [tariamai] „atnaujintą pašvęstojo gyvenimo viziją“.

Ją sudaro tokios klišės, kaip: negalime „apsimesti, kad nematome šių ženklų“, „tęsti taip, lyg nieko nebūtų nutikę“, „kartoti tuos pačius senus dalykus“, „per inerciją trauktis į praeities formas“, „būti paralyžiuotais dėl pokyčių baimės“.

Pranciškaus praeities formos, kuriose jis įstrigo, yra pragaištingi Vatikano Susirinkimo receptai. Permainų baimės paralyžiuotas Pranciškus negali jų įveikti.

Todėl jis teisingai pasakė, kad Susirinkimo bažnyčioje „pagunda“ yra „atsigręžti, iš saugumo, iš baimės“ ir stengtis išsaugoti „įkuriančią [Vatikano II Susirinkimo] charizmą“. Bažnyčios ir religinio gyvenimo grožio atkūrimas iš tiesų sukeltų didžiulį šio pasaulio viešpačių sujudimą, kurio Pranciškus ir jo vyskupai mirtinai bijo.

Jo „gunda atsitraukti ir griežtai išsaugoti [Vatikano II susirinkimo] „tradicijas“ – Traditionis Custodes yra ypač atgrasus pavyzdys – Pranciškui yra net „iškrypimas“. Jis priduria, kad „po bet kokiu nelankstumu slypi rimtų problemų“. Tiesą sakant, komentatoriai nurodė, kad Pranciškus kenčia nuo rimtų asmeninių problemų.

Tačiau keista, kad Pranciškus norą „išsaugoti tikėjimą“ kvalifikuoja ir kaip „gundymą“.

#newsFoiwrahhre